Tampa įprasta kalbėti/dalintis džiaugsmingomis artėjančių švenčių akimirkomis draugų ar šeimos apsuptyje ; ir visai nesvarbu ar prie miesto didžiaskarės Eglutės.., ar prie stalo namuose…, ar ant slidžių kalnuose…, ar baseine. Šeimos, kuriuose auga maži vaikai,dar turi galimybę šiek tiek suvaikėti :pasigėrėti vaikų karnavaliniais rūbais, pašokti darželyje su Kalėdų Seneliu ir legaliai , jam ant kelių pasėdėti .
Kai atsiverčiu Facebooką , pasijuntu kaip pasižiūrėjus Hollywood‘inį filmą apie gražias Kalėdas. Bet kai „multimedia“ užgęsta pamatau daugiau. Gatvėse didėja spūstys, parduotuvėse –eilės, o žmonės čia toli gražu, ne visi atrodo tokie laimingi; bet Ačiū Dievui-jie atrodo Realūs. Tokie…visokie…Realūs, kaip ir realios , ne Hollywood‘iškos Kalėdos.
Šiemet dažniau tenka susimąstyti, kaip jaučiasi žmonės, kurie turi nepilną šeimą, arba jos neturi, kurie neturi savo vaikų; kurių tėvai nėra tobuli ir prie Kūčių stalo tvyro įtampa; arba tėvų visai jau nebėra; arba jie po vieną/atskirai …kažkur…
Būna, kad vos vos, tyliu balsu , kažkas nugalėjęs „vaikišką“ gėdą, išdrįsta pasakyti :“ jaučiuosi vienišas“; „kodėl tik man taip ?…“
„Todėl , kad Tu toks kaip VISI“, atsakau. NETOBULAS, bet REALUS.