Ankščiau ar vėliau „Drugeliai sušokę savo šokį išskrenda“…Kas lieka?…
Žmonės įvairiai apibudina besikeičiančią būseną : „pasidarė aiškiau…“ arba dažnas sako : „ kažkas atsitiko- akys atsivėrė“ ir pan.Iš tiesų , tarsi atsimerkiame ir pamatome Kitą …tada “nusileižiame iš Rojaus“ ir pradedame kurti labai žemišką santykį (vis dar su šiek tiek kirbančia mintim, kad tie drugeliai gal dar sugrįš…)
Meilė – tai ne kas kita kaip nuolat kurstomas RYŠYS/SANTYKIS arba ryšys santykyje. Netikiu, kad yra žmonių, kuriems to nereikia, taip kaip ir netikiu, kad yra žmonių , kurie nemoka mylėti…, bet žinau, kad tikrai yra tokių, kurie susiduria su sunkumais santykyje , kurie nusivilia, palūžta ir augina baimę.
Kalbant apie Meilę noriu paminėti vos keleta dalykų, kurie mano manymu yra labai reikšmingi tam, kad nusileidę iš „Įsimylėjimo Rojaus“ galėtume auginti tą ryšį, kuris užsimezgė, ir patirti daugiau pasitenkinimo nei nusivylimo.
- SAUGUMAS . Galime tai vadinti Pasitikėjimu …Aš tai vadinu „vidiniu žinojimu“ , kuris neatsiranda savaime, o susiformuoja per pasikartojantį patyrimą būnant ir veikiant kartu. Kai partneris geba prognozuoti kito jausmus bei veiksmus , jam yra ramu. Tik Saugiame santykyje mes galime nebijoti būti autentiški ( apie ką ankščiau rašė Dainius J.) , mes galime atsiskleisti , būti pažeidžiami, nebijoti atstūmimo ir tuo pačiu augti. Tuomet Meilė augina bei teikia pasitenkinimą.
( P.S. Niekaip negaliu suprasti tų „ meilės Mokytojų“ , kurie sako žinantys, koks turi būti „Tikras vyras-Medžiotojas „ ir „Tikra moteris-grakšti pasidažiusi ir nepasiekiama Antilopė“, kad išlaikytų puikius santykius. Kai žmonėms paskleidžiamas „žinojimas“ koks Tu turi būti, ir to siekiama – Tu jau nebesi toks, koks esi. Visada norėjosi paklausti : „ o kas jei ta Antilopė suserga … arba išbėga į laisvą pievelę pasiganyti ?“ arba „ jei medžiotojas pasiklysta tarp Antilopių … arba tiesiog pavargsta medžioti ir nori ramiai pasėdėti ?“ Ir vienu ir kitu atveju iškyla nesaugumas, nes tas įsivaizdavimas, koks turi būti partneris , nebeatitinka realybės. Kyla nusivylimas santykiais . Gyvenimas ir Meilė juk nėra žaidimas „Medžioklės ypatumai“. )
- ATSAKOMYBĖ ir KOMPROMISAS. Kadangi Meilėje yra du , tai ir santykis yra 50-50. Kiekvieno atsakomybė yra nei daugiau, nei mažiau kaip pusė. Svarbu suprasti, kad kai vienas pasiima didesnę dalį- tai kitas santykyje yra paverčiamas neįgaliu. O kadangi bet koks pasidalijimas ir susitarimas yra Kompromisas, tai ir meilėje jis yra neišvengiamas. Darbe tenka dažnai išgirsti „ Mes nesutampam“ , tada aš sakau : „o Jūs ir negalit sutapti , nes Jūsų partneris nėra žmogus , turintis tą pačią išvaizdą ir patirtį“. Yra tik iliuzija apie idealų ryšį , kai kitas nori…mėgsta…daro viską kaip aš. Mes visi turime skirtumų , ir meilė nėra susitapatinimas, ji yra ryšys dviejų žmonių, kurie geba surasti kompromisą dėl tų iškylančių skirtumų. Ir tai reiškia, kad negali turėti visko, turi kažko atsisakyti . Pirmiausia savo viduje ! Reikalauti iš partnerio , kad jis būtų „Džinas“ arba „Auksinė žuvelė“, arba “Grakšti Antilopė“ yra lengviau, nei rasti kompromisą .
(P.S. Kai tas „Tikras vyras“ sumedžioja savo „Antilopę“ ir pamato joje paprastą moterį ( kuri gali būti visokia : kartais grakšti vilioklė, o kartais pavargusi), ir suvokia, kad „medžioklės ypatumai“ baigiasi ( drauge su aštriais pojūčiais ir adrenalinu) turi susitarti su savimi . Ar renkuosi Moterį ir santykį su ja , kuriame bus visko …Ar einu medžioti toliau vardan adrenalino ir „ plazdančių drugelių“ ? Abejų turėti vienu metu , deja, nelabai pavyksta. )
Štai tau ir Meilė : Saugus Ryšys , Atsakomybė jame ir Kompromisas su Kitu ir su savimi.
Sėkmės visiems,Mylintiems ir ieškantiems !
“Medžioklėje” – Taiklaus ir atsakingo šūvio.