Ką darome kad norai virstų realybe?

Dažnai tenka girdėti, kad žmonės metus pradeda  peržiūrėdami savo norus, išsikeldami sau tikslus, susirašydami savo planus ateičiai ar kažkaip panašiai bandydami „sustyguoti“ savo ateinančius metus.  Jei vienu žodžiu bandytume vainikuoti viską,tai būtų NORAI : stabtelėjimas ties jais, bei apgalvojimas , kaip to pasiekti ( na tą daro ne visi, kiti mano, kad likimas arba žvaigždės jų norus išpildys, užteks tik parašyt ant lapelio )

Ir turbūt būna visaip…Metų eigoje tą sąrašą, su savo  tikslingais norais, prisimename :  mintyse pasukiojame galimų variantų virtinę…, arba atidedame kitam mėnesiui ( ir šalia to puolame internete skaityti straipsnius apie atidėliojimą ir kaip su tuo sukovoti)…, arba nuryjam karčią mintį „nieko neišeis“…,  arba tiesiog juos pamirštame.

Šiandien gausu informacijos, kaip kažko norėti…, kaip mąstyti… ir net kaip privilioti. Šis tekstas, deja, nėra išskirtinis . Jis yra apie tai, ką galima daryti su savo norais. Norisi pabandyti subalansuoti svarstykles apie galias, t.y. – kai daug matau ir girdžiu pastaruoju metu „apie minčių galią“ , tai norisi šiek tiek pridėti ir „apie liežuvio galią“. Šitas duetas tikrai gali daug.

Norim mes to ar nenorim, bet esame sociumo dalis, t.y. – gyvename su žmonėmis ir tarp žmonių. Tad dauguma mūsų norų yra susiję su santykiais ( darbiniais, šeimos, draugų ir pan.) O santykiuose nėra geresnio instrumento, kaip BENDRAVIMAS , siekiant savo norų ir poreikių įgyvendinimui.

Siūlau peržiūrėti (lapelyje ar mintyse ) savo norų sąrašą ir užduoti sau kelis esminius klausimus …paieškoti atsakymų į juos…ir įgarsinti

  1. KO IŠ TIKRŲJŲ AŠ NORIU ?

Atrodo labai paprastas klausimas, ar ne ? Bet va, mano praktika su žmonėmis rodo , kad ir paprasti dalykai gali būti nepaprastai sudėtingi. Tai, ko aš noriu yra tolygu tam, kaip aš save pažįstu! Ne paslaptis, kad kartais vaikai auga šeimose, kur tėvai geriau žino ko nori jų vaikas arba jie nori, kad vaikas pildytų jų norus, o ne įgyvendintų savo. Tuomet tokie Suaugę vaikai labai ilgai pildo kitų norus, stengiasi įtikti ir patikti , o paklausti – „ ko norite Jūs?“ , pasimeta ir sako „nežinau…“ , “gal kad kitas būtų patenkintas…“ , o ar Jūs norite to paties, ko nori kitas? …“ vėl nežinau“  . Norų paieškos nebūna lengvos, nes tai yra ne kas kita – o paieškos savęs.

  1. AR AŠ PASAKAU KITAM KO AŠ NORIU ? o gal aš laukiu, kol kitas atspės ar susipras?

Būna ir taip, kad atrodo – labai aišku, ko norsisi , taip stipriai aišku, kad kitas tarsi savaime turėtų suprasti. Deje, kiti nėra aiškiaregiai , jie gali spėlioti ir neatspėti. Arba jiems gali atrodyti, kad taip pat labai aišku ko jūs norite , kad net nesusimasto, jo gali būti kitaip. Va čia ir nesuveikia iki galo ta „minčių galia“ . Pagalvoti…panorėti, bet neįgarsinti – tai tikėtis, kad kitas sugebės perskaityti mintis.  Ar Visata jam turėtų kažkaip mistiškai instaliuoti tas „teisingai“ į orbitą paleistas mintis ? Ir čia į pagalbą gali ateiti „liežuvis“.  Galima pabandyti panorėti garsiai : išsakyti savo norą ar tiesiog paprašyti kito jį išgirsti. Ar tai garantuoja norų išsipildymą ? – Ne , tačiau tai priartina  prie realybės . Juk kitas nėra „auksinė žuvelė“ . Tačiau tokiu būdu sąmoningai atsisakome „Laukimo rūke“  : išvengiame spėliojimo bei augančio pykčio, kad kitas kažkaip nesusipranta.

(Populiariojoje literatūroje, kartais net pajuokaujama, kad moterys kai nori sako priešingai „ man nieko nereikia“ ir pan. Norėtųsi tik nusijuokti, bet…deja…ir taip gyvenime būna,  ir ne tik moterims. Žmonėms  būna taip baisu pasakyti, ko nori ( neduok Dieve, jei teks nusivilti ) , kad lengviau supykti iš anksto ant kito ir pasakyti „ man nereikia“.)

  1. AR AŠ ŽINAU KO NORI KITAS? Ar aš paklausiu, ar aš spėlioju?

Štai ir paskutinis klausimas sau : „ar žinau ko nori kitas ?“  Kito kelio nėra, kaip tiesiog paklausti.  Čia ir „minčių galia“ nepadės. Lieka vienintelis įrankis-liežuvis.  Kodėl žmonės to nedaro ? , nes tai įpareigoja -išgirdus kažką su tuo daryti. Dažniausias atsakymas, kurį girdžiu darbe , tai :  „ baisu nuvilti , jei negalėsiu ar nenorėsiu išpildyti kito norų“, „ o jei nuvilsiu , tai būsiu kažkoks blogas/netinkamas…“  Žmonės neprivalo besąlygiškai pildyti kitų norų . Tiek darbe, tiek poros santykiuose galima ieškoti kompromiso. O kompromisas nėra įrodinėjimas kažko , tai susitaikymas su tuo, kad gali norėti visko, bet ne viską gali turėti, ir tai niekaip nėra susiję su tuo „koks geras ar blogas esi“ .

Taigi , „Let‘s talk“  …, tai galėtų būti pradinis taškas , „atsivertus savo norų sąrašą“ .

Rašyti atsiliepimą

Jūsų el. paštas nebus viešinamas. Privalomi laukai pažymėti *

Išvalyti atsiliepimo formąPateikti