Gyvename labai spalvotame pasaulyje, kuriame pasirinkimo galimybių ribos sparčiai plečiasi. Dauguma suaugusiųjų džiūgauja, manydami , kad turi plačias galimybes išsirinkti “geriausią”…, vaikai priima tai kaip kasdienybę, o mane, atvirai tariant, tai šiek tiek glumina… Ar tikrai gausi pasiūla palengvina pasirinkimą?

Ar kada nors klausėte savęs, kas lemia Jūsų pasirinkimą paslaugų sferoje? (pavyzdžiui: taisant automobilį; remontuojant namus; renkantis koorepetitorių savo vaikui; ieškant gero dantisto… ir pan.) Turbūt dauguma mąsto apie „kainos ir kokybės santykį“ ir net negalvoja patikėti savo sveikatos „ypatingam“ mašinų mechanikui, besidominčiam sveika gyvensena. Vis nenustoju mąstyti: kaip taip atsitinka, kad žmonės ieškodami meistrų (daiktų/patalpų) remontui ar gydytojų savo kūno negalioms, net neabejodami pirmenybę teikia tos srities specialistams (dar pageidautina su patirtimi), o susidūrę su santykių problemomis, bei iš to kylančiais emociniais sunkumais, – pasimeta… Ir tame pasimetimo rūke, šalia psichologo ar psichoterapeuto (kurio praktika remiasi moksliniu pagrindimu) atsiranda pseudo – psichologai, kurie vadovaujasi įvairiausių idėjų rinkiniais apie žmogaus psichiką, neturint tam jokio mokslinio pagrindimo.

Pseudo-psichologija ir pseudo-psichologas kas tai?

Sąvoka „pseudo“ reiškia „netikras“, „apsimestinis“. Psichologijos mokslas remiasi aiškiais darbo principais paremtais tyrimais bei moksliniais įrodymais, o visa tai, kas yra išgalvota ir neturi mokslinio pagrindimo vadinama „pseudo-mokslu“. Dažnai pseudopsichologija sukuria iliuziją apie aiškinamų tiesų validumą, remiantis neaiškiais pastebėjimais, apibendrinimais ar net eksperimentais, kurių išvadose gausu neturinčių konkretumo sąvokų, kitaip tariant „paskandina neapibrėžtume“. Man tai kažkiek būtų panašu į farmacinį verslą, kuomet vaistų kompanija pasitelkus įtaigią reklamą pasiūlytų rinkai naują produktą, kurio efektyvumas dar nėra įrodytas, o nepageidaujamas poveikis neaiškus.

Suprantu, jog tai, kas iškyla naujai, gali kartais ir visai atliepti mūsų visuomenės poreikį – siekiant kuo mažesnėmis sąnaudomis gauti greitą rezultatą. Priimu nuomonių įvairovę ir suprantu, kad visi mes galime skirtingai mąstyti, tačiau, kai skambios seminarų antraštės garantuoja „… įvyksiančius pokyčius žaibišku greičiu…“ ir ragina žmones gyvenimo pasikeitimams, man tuomet norisi pasakyti: „Mielieji, stabtelkime, prieš pirkdami „išmintį“ žmonių, kurie garsiai šaukia“. Gal teko girdėti apie tokį „Dunning – Kruger efektą“? – kada kuo mažiau žinai, tuo stipriau tau atrodo, kad esi ekspertas; ir atvirkščiai – kuo daugiau turi žinių, tuo dažniau pradedi abejoti savo kompetencija. Tai reiškia, kad kai kurie žmonės turi iliuzinį pranašumą, kurį neša iškėlę kaip vėliavą. Kalbu apie tuos, kurie save vadina: „…žinovais“„specialistais“„konsultantais“„sielos gydytojais“, kartais net „psichologais“, neturėdami jokio psichologinio išsilavinimo ir tikriausiai patys net nenutuokdami, kas tas „psichologas“ yra.

Kokiomis formomis pasireiškia pseudopsichologija?

1) Pseudopsichologiniai straipsniai
2) Pseudopsichologiniai video
3) Pseudopsichologinės knygos
4) Pseudopsichologiniai mokymai
5) Pseudopsichologinis konsultavimas

Kaip taisyklė, pirmos trys formos yra naudojamos sužavėti ir pritraukti žmones, kad būtų galima pereiti prie kitų formų (t. y. mokymo ir konsultavimo). Ir tai suprantama, nes paskutinės dvi formos yra pelningiausios. Parašyti “užgazuojantį” straipsnį ir pakalbėti į kamerą nėra labai sudėtinga, nes norint efekto, tai turi būti pasakyta glaustai, trumpai, o ten kur trumpa – nereikia tyrimais pagrįstų įrodymų, tereikia efekto! Taip, tiesa yra tokia, kad dauguma pseudopsichologų remiasi pseudomoksliniais patarimais ir receptais, kurie “rašomi” viskam: sėkmei, lyderiavimui, įtakos darymui, pasitenkinimui ir pan. Dauguma jų yra suformuluota remiantis labai paprasta logika – greitai išspręsti problemas neįsigilinus nei į save, nei į aplinką.

Kodėl žmonės renkasi pseudopsichologus?

Žmonės norėdami išvengti kentėjimo ir skausmo, ieško lengviausio ir greičiausio būdo padėti sau. Žmonės ieško vilties ir ją perka, netgi tuomet, kai tas būdas gali atrodyti iracionalus.

Pseudopsichologai vadovaujasi labai paprasta taisykle – duoti klientui labai paprastus ir apibendrintus atsakymus (“mylėk pasaulį”, “galvok pozityviai”, “svajok apie tai ko nori” ir pan.).  Žmonės iš prigimties ieško lengvumo, tad “pirkti” lengvai skambančias idėjas yra patrauklu. Kuomet klausytojui pranešama, kad asmeniniam augimui ir pokyčiams galbūt prireiks keleto metų sistemingo darbo, tai neskamba labai žaviai. Tačiau jei sakoma: “galiu radikaliai pakeisti tavo gyvenimą į tokį, kokio tu nori, per savaitę intensyvių mokymų”– tai tikrai sudomina. Pseudopsichologai naudojasi tuo, kad žmonės nesidomi ir nežino mūsų psichikos funkcionavimo mechanizmų. Skamba manipuliatyviai, ar ne? Tačiau tiesa gali būti ir kitokia – jie ir patys nežino, kaip veikia žmogaus psichika!

Kelios popiliariausios pseudopsichologų “tiesos”, kurios prasilenkia su realybe

  • įsivaizdavimas ir svajojimas padeda pasiekti tikslo

Dauguma pataria žmonėms svajoti apie tai, ko jie nori ir įsivaizduoti, kad jie tą jau turi. Nors išties yra tyrimų, kurie parodė, jog įsivaizdavimas, kad tu turi tai, ko nori, silpnina motyvaciją ir taip sumažina tikimybę įgyvendinti savo svajonę. Kita vertus, kai vaizduotę naudojam sąmoningam planavimui ir įsivaizdavimui, kaip to pasiekti, motyvacija didėja, o svajonė – artėja. („Harnessing the imagination: Mental simulation, self – regulation, and coping.”).

  • Pozityvus mąstymas = palengvėjimui

Kai žmogui kartojama, kad jis turi galvoti pozityviai, jis tarsi gauna užduotį, kurios negali įgyvendinti. Tuomet, po kurio laiko, pradeda save kaltinti, nejausdamas jokio palengvėjimo. Palengvėjimas ateina ne iš pozityvaus mąstymo, kad bus geriau, o iš priėmimo to, kaip yra šiandien, įskaitant ir sunkumus.

Mokslo tikslas – tiesos ir teisingumo ieškojimas naudojant mokslinius metodus, tyrimus, hipotezių tikrinimus, informacijos analizavimą. Viso to nereikia pseudomokslui, jis remiasi spekuliacija.

Kaip neapsirikti ir pasirinkti tinkamą žmogų?

Pradėti galima nuo žmogaus išsilavinimo (ar jis specialistas, ar tik besidomintis?) ir jo siūlomų paslaugų.

Jei tai yra mokymai (seminarai), tai svarbu pasidomėti: kiek vedančiojo išsilavinimas ir patirtis yra susijusi su jo pristatoma tema. Tokie prisistatymai kaip “gyvenimo mokykla” , “asmeninė patirtis” greičiausiai rodo tik viena – kad šiam žmogui pačiam reikia pagalbos, asmeninės terapijos, nes savo gyvenimo patirties nesugeba deramai sutalpinti.

Kokioms organizacijoms/asociacijoms/draugijoms jis/ji priklauso, ar tai turi kažką bendra su jo/jos mokymais?

Atkreipti dėmesį į siūlomų mokymų (seminarų) aprašymą. Abstrakčios sąvokos “Lyderystė”, “Sėkmė”, “Laimė” ir pan. nieko nežada. Bendriniai ir abstraktūs žodžiai tiksluose tik vilioja ir yra masalas!

Labai dažnai pseudospecialistai neviešina savo išsilavinimo. Tad būkite nekuklūs ir pasigooglinkit arba atvirai paklauskit. Jei nieko nerandat arba atsakymas labai abstraktus, susimąstykit…

Apibendrinant, pseudopsichologija yra vienas didelis “stebuklas”, panašus į tą, kai pabučiavus varlę ji pavirsta princese ar princu. Tik verta atminti, kad kiekvienas Jūsų pageidavimas kainuos, ir Jūs nusipirksit, nei daugiau, nei mažiau, o tik – ILIUZIJĄ .

Psichologė-psichoterapeutė Ernesta Remouchamps | psichologe.eu

Šaltiniai:

  1. Scott McGreal, „4 Things Pop Psychology Gets Wrong“, becomeapsychologist.co.uk
  2. Sian Townson, „Why people fall for pseudoscience (and how academics can fight back)“, theguardian.com
  3. Pseudo-psychology, mentaltraps.com